Muziejaus kalvai – aštuoni ateities variantai

KLĖTIS

Naujai projektuojamo A. Baranausko klėtelės kupolo antžeminis ir požeminis užstatymas formuojamas konkurso sąlygose nurodytose projektavimo ribose. Tūrio urbanistinis sprendimas reaguoja į Muziejaus gatvę. Teritorija šiuo metu yra sudalinta į du sklypus, kuriuos skiria Muziejaus gatvė. Siekiant apjungti muziejaus saugyklos sklypą su A. Baranausko klėtelės ir A. Vienuolio sodybos sklypu, siūloma perkelti šalia saugyklos šiuo metu esamas automobilių parkavimo vietas už muziejaus saugyklos pastato. Šalia muziejaus saugyklos numatoma įrengti patrauklų skverą. Taip teritorija tampa labiau kviečianti ir atvira.

Teritorija yra pilnai integruota į miesto pėsčiųjų ir dviračių tinklą. Muziejaus gatvė, dalijanti teritoriją į dvi dalis, paverčiama dviračių ir pėsčiųjų taku. Muziejaus gatvė taps jaukia pasivaikščiojimų vieta, patrauklia Muziejinės kalvos ir Šventosios upės jungtimi. Taip bus užtikrinta, jog šia gatvės atkarpa galės saugiai naudotis ansamblio lankytojai, o esant būtinybei - pravažiuojantis, aptarnaujantis transportas.

Pastato tūrį sudaro dvi dalys - požeminė ir antžeminė. Požeminėje dalyje suprojektuotos  visos pagalbinės patalpos, antžeminėje dalyje paliktas tik A. Baranausko klėtelės ekspozicijai skirtas tūris. Pagalbinis pastato tūris įgilinamas šlaite pastato nulinės altitudės lygį sutapdinant su dabartine Muziejaus gatve. Žvelgiant nuo Muziejaus gatvės matomas aiškiai išreikštas pagrindinis įėjimas.

Nuo A. Vienuolio gatvės pusės pastatas pilnai integruotas į šlaitą, neiškyla virš žemės paviršiaus. Matomas tik skaidrus klėtelės gaubto tūris, kuris darniai įsilieja į sodybos erdvinę struktūrą, tampa nepastebimu, visą dėmesį nukreipdamas į pagrindinį muziejinės kalvos eksponatą - A. Baranausko klėtelę. Gaubtas atrodo tarsi iš žemių ištraukta ir pakelta sklypo vejos dalis. Jis santūriai iškyla virš šlaito, tampa visiškai atviras aplinkai.

A. Baranausko klėtelės ir A. Vienuolio sodybos sklypas sutvarkomas įveiksminant požeminio lygio stogą, ant jo įrengiant terasą šalia viršutinės pastato dalies bei išsaugant esamą sodą. Priešais klėtelę suprojektuota renginių erdvė. A. Vienuolio sodo erdvė išplėsta, numatytos papildomos poilsio erdves, mažosios architektūros elementai.

Aiškinamasis raštas              Vizualizacija

IŠTAKOS

Projekto tikslas - Išplėsti muziejinės kalvos ansamblio funkcionalumą, labiau integruojant į Anykščių miesto viešųjų erdvių audinį bei sukurti stiprų vietos identitetą. Siekiama ne tik praturtinti esamą muziejų naujomis erdvėmis, funkcijomis, praplečiant turinio pristatymo galimybes, bet ir sukurti gyvą erdvę veikiančią ir po muziejaus darbo valandų. Kuriamos erdvės gyvybingumą padidintų ir šalia muziejaus saugyklos esančios teritorijos pavertimas skulptūrų skveru, terasomis besileidžiančiu reljefu ir sukuriančiu naujus traukos ryšius su neįveiklinta gamtine teritorija greta  kvarcinio smėlio karjero . 

       Planuojami du teritorijos lankymo scenarijai: muziejaus ir viešos erdvės.

       Muziejaus lankymas vyksta ratu, atvykstama Muziejaus gatve, o grįžtama sodybos taku link Vienuolio ir Gegužės gatvių sankryžos.

       Sodybos lankymo scenarijus renginių ir muziejaus nedarbo metu -

Lankytojai ir dalyviai renginių erdvę šalia A. Baranausko klėtelės pasiekia Muziejaus gatvele ar sodybos taku nuo Vienuolio ir Gegužės gatvių sankryžos. 

      Muziejaus išplėtimas projektuojamas cokolinėje dalyje, kurios statyba numatoma šiaurinėje/šiaurės rytinėje sklypo dalyje, buvusių ūkinių pastatų užstatymo zonoje. Kavinės bei pagrindinio įėjimų korpusų tūriai projektuojami šiek tiek iškilę virš esamo žemės paviršiaus greta Muziejaus gatvelės, o šių tūrių denginio konstrukcija formuoja amfiteatrą orientuotą į vienintelę antžeminę naujo statinio dalį – A. Baranausko klėtelės gaubtą. Architektūrinė antžeminio tūrio išraiška atliepia pagrindinę paskirtį - eksponuoti istorinį pastatą. Tai kvadratinio plano stačiakampis gretasienis tūris su skaidriomis atitvaromis ritmiškai skaidytom klijuoto medžio konstrukcijų kolonomis ir dengtas nedidelio nuolydžio keturšlaičiu-piramidiniu stogu.

      Nepaisant kad pagrindinės muziejaus patalpos projektuojamos cokoliniame tūryje siekiama sukurti natūralios šviesos užlietas vidaus erdves kiek įmanoma labiau išnaudojant Muziejaus gatvės fasado stiklo plokštumas. Siekiama kurti vientisas, susiliejančias, cokolinio aukšto vidaus lankytojų erdves, neperkrautas detalėmis, panaudojant tas pačias medžiagas kaip fasaduose (stiklą, baltą betoną ir medį).

     Įėjimai į pastatą  numatomi du: pagrindinis įėjimas į muziejų numatomas šiaurės rytinėje pastato dalyje akcentuojamas stogeliu, antrasis įėjimas pastato šiaurės vakarinėje dalyje priešais muziejaus fondo saugyklų pastatą skirtas patekimui į kavinę, o taip pat žmonių su negalia patekimui į muziejaus patalpas iš kitoje gatvės pusėje projektuojamos žn automobilių stovėjimo aikštelės.

     Planuojami muziejaus patalpų veikimo režimai:

1. a) atviros lankytojams visos pastato funkcijos
2. b) veikia daugia-funkcinė salė su holo patalpomis bei kavinė
3. c) veikia tik kavinė.

Aiškinamasis raštas      Vizualizacija

ŠILELIS ATGYJA

Antanas Baranauskas jautė aistrą matematikai, matė jos glaudų ryšį su savo religine pasaulėžiūra. Jis sugalvojo šiandien lietuvių kalboje naudojamus geometrijos terminus – erdvė, daugiakampis, plotas, trikampis, status ir smailus kampas ir kt. Pažymint šį palikimą, muziejaus teritorijos aplinkos sutvarkymo koncepcijos pagrindas – aiškių geometrinių figūrų deriniai. Klėtelės gaubtas, takai, mažosios architektūros elementai, kuriamos erdvės geometrizuojamos, taip prisiderinant prie esamų autentiškų aiškių geometrinių formų sklypo elementų – gėlyno, šulinio, A. Vienuolio kapo, lanko formos plane laiptų.

Muziejaus teritorija įveiklinama, sukuriama daugiau traukos objektų: panoraminė terasa, kavinė, erdvės renginiams ir lauko ekspozicijoms, poilsio, atokvėpio erdvės. Esami traukos objektai išryškinami: atveriama Antano Baranausko klėtelė, restauruojama saugoma mažoji architektūra ir sutvarkoma jos aplinka. Maksimaliai išsaugomi esami sodybos šilelio medžiai, o medžiai patenkantys į statybos zoną persodinami į kitą vietą teritorijoje, vaistažolių sodą siūloma perkelti arčiau pagrindinio sodybos tako, atsodinama beržų grupė palei Muziejaus gatvę, terasa apželdinama dekoratyviniais augalais ir krūmais.

Antano Baranausko klėtelėje atsirado pirmasis Lietuvoje memorialinis muziejus. Jo vadovu buvo Antanas Žukauskas-Vienuolis, Antano Baranausko sūnėnas, ir jis savo kiekvienų metų darbo plane rašydavo: „paimti visą klėtelę po stiklu“. Tikėtina, noras buvo apsaugoti klėtelę nuo kritulių ir ją pateikti kaip eksponatą. Apsauginio gaubto statybos buvo pradėtos dar Vienuoliui gyvam esant, tačiau realizacijos jis nebeišvydo. Greičiausiai, dėl to laikmečio technologijų galimybių trūkumo ar finansinės stokos gaubto atitvarų pilnai stiklinių padaryti nepavyko.

Šio projekto tikslas – atgaivinti Antano Žukausko-Vienuolio idėją: pateikti Baranausko klėtelę kaip eksponatą uždengtą stiklu. Skaidrus stiklas yra neutrali medžiaga, deranti tiek kultūros paveldo, tiek gamtiniame kontekste. Kitos projektuojamos muziejaus patalpos slepiamos šlaite pratęsiant gretimybėje esančio miesto infocentro landšaftinės architektūros temą. Klėtelės gaubtas aplinkoje išsiskiria savo lakonišku tūriu sutapdintu stogu. Tūris savo siluetu nekonkuruoja su aplinkinių šlaitinių stogų tūriais, dėl savo skaidrumo sukuria eksponato gaubto, tačiau ne pastato įvaizdį. Aiškios geometrinės formos gaubtas papildo sklypo geometrinių formų koncepciją.

Aiškinamasis raštas      Vizualizacija

SODAS AŽUPĖS

Anykščiai daugelio sąmonėje neatsiejami nuo Anykščių Šilelio – 1859 m. mažutėje klėtelėje ant Ažupiečių kalvos parašytos poemos, vienintelio tokio epo Lietuvos gamtai. Anykščių šlaitus nužvelgianti A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio sodyba svarbi ne tik kaip muziejus ir lietuvių literatūros židinys, bet ir kaip dviejų gamtą mylinčių istorinių asmenybių namai. Jei Baranauskas į žodžius sudėjo visą Aukštaitijos gamtos grožį, tai skaitant artimųjų atsiminimus apie Vienuolį, akivaizdu, kad šis tą grožį bandė sugerti ilgais pasivaikščiojimais gamtoje ar savo sodą puoselėjant. Nors jų gyvenimus skyrė pusė amžiaus, bet abu tokią meilę išsiugdė būtent Anykščiuose, ant Šventosios šlaitų. Todėl ir muziejus čia – ne tik pastatai, bet atviras žydintis sodas, ramybės oazė, ugdanti vieną svarbiausių vertybių - pažinti, puoselėti ir mylėti mus supančią gamtą.

Muziejaus teritoriją sudaro du sklypai abipus Muziejaus gatvės. Iš vienos pusės nusileidžianti į Šventosios upės slėnį, kitoje – atsiverianti į natūralų, nesukultūrintą kvarco tvenkinio gamtos masyvą, teritorija tampa svarbia jungtimi tarp jų, organiškai praplečiančia Anykščių gamtinį karkasą. Muziejaus kalvą sudarantys pastatai – lyg miniatiūrinis visos Anykščių architektūros evoliucijos atspindys: nuo seniausios mažutės klėtelės, puošnios tarpukario vilos, iki sovietmečiu statytų klėtelės gaubto ir muziejaus fondų saugyklos, ir šių dienų info centro inkliuzo sodybos šlaite. Pati sodyba išsidėsčiusi išraiškingame reljefe, be joje esančių vertingų statinių, per šimtmečius susiformavo į brandžiais medžiais apaugusį sodą. Įterpiant naują konkurso programą, jos „paslėpimas“ po žeme, iš pirmo žvilgsnio, atrodo pagrįstas, tačiau tokia intervencija neišvengiamai žaloja vertingą gamtinę sodybos aplinką.

Suvokdami konteksto trapumą, siūlome atsigręžti į pamatinius tradicinės sodybos principus – komplekso, susidedančio iš skirtingas funkcijas atliekančių, atskirai stovinčių pastatų, jungiamų nemažiau svarbaus bendro kiemo. Vietoje kompleksiškų požeminių sprendimų, siūlome sąmoningą, jautrią aplinkai medinę architektūrą, kurios išliekamoji vertė, kaip ir seniausių sodybos pastatų, slypi puoselėjamoje medinės struktūros meistrystėje, žmogiškame mastelyje ir detalume.

Istorinėje sodyboje tik pakeičiant klėtelės gaubtą, naujasis muziejaus tūris įterpiamas šalia saugyklos pastato, kaip gatvinės struktūros tąsa – minimaliu fasadu papildantis gatvės išklotinę, tuo tarpu plačiai atsiveriantis į gamtinę teritoriją šiaurės vakaruose. Kavinės ir edukacinių erdvių pritraukimas prie dabar mažai gyvybingo muziejaus fondų pastato suteikia jam naujos energijos, tuo pačiu natūraliai įveiklina visus teritorijos pastatus, tarp jų susidarantį kiemą ir kompleksą supantį sodą

Dabartinis klėtelės gaubtas keičiamas atviru, lengvų medinių konstrukcijų statiniu – sodo paviljonu, suteikiančiu reikiamą apsaugą architektūriniam paminklui, tačiau grąžinančiu klėtelę į natūralų ir betarpišką santykį su sodyba. Gaubtas nelyg laikinas objektas siekia ištrinti iki tol buvusią aiškią ribą tarp lauko ir vidaus erdvių, išlaisvinti klėtelę iš jai svetimos aplinkos ir maksimaliai sumažinti architektūrinę intervenciją istoriniame kontekste.

Teritoriją užbaigia skirtingas patirtis ir pasakojimą kuriantis takas, sujungiantis abu sklypus su juose esančiais pastatais, vertingais objektais bei gamtiniais elementais į vieną bendrą Ažupės Sodo muziejų.

Aiškinamasis raštas      Vizualizacija

KERAS

Šiame projekte siūloma Anykščių miestui panaudoti teritorijas, esančias šalia centro, pritaikant jas rekreacijai ir sportui, su tikslu paskatinti vakarinės miesto dalies verslo ir kultūros plėtrą. Tai padės pritraukti daugiau turistų, kurie tyrinėdami vakarinius Anykščius, praleistų čia dar vieną dieną. Be to, gyventojai turės dar vieną būdą ramiai pailsėti ir pajudėti. Projektas pavadintas „Keras“, taps vakarinės miesto dalies kultūros ir laisvalaikio centru, o kompleksas - vartais iš istorinio centro į ramių vakarų teritorijas.

Projekto metu siekiama įrengti pėsčiųjų perėją priešais senųjų laiptų taką, kuris pagerins ryšį su autobusų stotimi. Įėjimas į kompleksą iš miesto pusės turėtų priimti svečius ir po darbo valandų, jame turėtų būti įrengta kavinė su lauko terasa. Už muziejaus archyvo pastato nusileidus laiptais ves pažintinis takas į pievas ir į aplinkinius gyvenamuosius rajonus.

Šalia Antano Vienuolio kapo plytės vaistažolių slėnis, kur vyks edukacijos visus metus tarp daugiamečių vaistinių ir valgomų augalų. Kalno papėdėje bus įrengta dirbtinė pelkė, kurioje augs vaistiniai augalai reiklesni didesnei drėgmei. Muziejus savo lankytojus galės pakviesti į lauko kino salę, kurioje bus įrengta pavėsinė.

Už muziejaus archyvo pastato bus įrengta terasa muziejaus administracijos darbuotojams ir svečiams su tiltu į šilelį. Liežuvį menantis lieptas leis įžengti kadaise neįžiangiamo miško lają ir pailsėti. Lajoje slypi paslaptingą šviesų instaliacija ir naktinėje šilo tankmėje žibės miško dvaselės. Po tiltu bus įrengtas vienatvės krėslas - vieta, kur galima rasti pavėsį, užuovėją ir ramybę su vaizdu į šilo tankmę.

Naujasis klėtelės gaubtas turės visą parą lankomą apžvalgos aikštelę. Pirmame aukšte veiks kavinė su  vaizdu į Anykščių miestą. Medinis pastatas turės išskirtinio ažūro fasadus pro kuriuos bus galima išvysti Antano Baranausko klėtelę ir Antano Vienuolio rankomis mūrytus senojo gaubto pamatus. Muziejaus sandėliuose esantys nematyti eksponatai bus eksponuojami naujose atvirose saugyklose, o viršutiniame gaubto aukšte bus įrengta kamerinė daugiafunkcė salė.

Aiškinamasis raštas      Vizualizacija

VERANDA

Siekdami klėtelę atskleisti, kaip vieną svarbiausių muziejinės kalvos eksponatų, naująjį gaubtą siūlome projektuoti kaip stiklinį objektą, atliekantį svarbiausią funkciją - saugantį klėtelę nuo aplinkos poveikio.  Paprastos formos stiklinis kubas neužgožia pagrindinio sodybos namo, tačiau leidžia apžvelgti klėtelę iš visų pusių. Antanas Vienuolis sakė, kad reikėtų tiesiog „paimti visą klėtelę po stiklu”. Naujasis stiklinis gaubtas - veranda tai ir pasiūlo.

Muziejaus kalvos erdves siūlome organizuoti taip, kad bendras kiemas apjungtų sodybą, klėtelės gaubtą ir muziejaus fondus. Reljefo skirtumai, takai ir apželdinimo sprendimai leidžia kurti skirtingas, bet susijungiančiais muziejinės kalvos lauko erdves. Į klėteles gaubto erdves yra du įėjimai nuo Muziejaus ir nuo A.Vienuolio gatvių. Į abu juos patenkama išnaudojant reljefo skirtumą: cokoliniame gaubto aukšte yra lankytojų aptarnavimo ir ekspozicijos patalpos, virš jų - klėtelė sodybos kiemo lygyje. Klėtelės ekspozicijos patalpoje siekiama turėti atviros, lauko erdvės jausmą. Čia yra šviesu, atsiveria vaizdai į visas sodybos puses, miesto panoramą. Klėtelė apeinama iš visų pusių ir yra pagrindinis patalpos objektas-eksponatas.

Aiškinamasis raštas      Vizualizacija

CITA, CIUTA

Anykščių muziejinės kalvos ansamblis ir sodyba yra vieša miesto erdvė, skirta pažinimui, poilsiui ir susitikimui. Pirmiausia, konkursiniu pasiūlymu išryškinami vietai būdingi XX a. pr. sodybos bruožai - tai yra pastatų, lauko erdvių ir ansamblį supančio kraštovaizdžio vienovė ir organiškas architektūros ryšys su gamtine aplinka. Taip pat siūloma atsodinti 12 beržų, kuriuos Senojoje Baranauskų sodyboje pasodino Antano Vienuolio senelis Jonas.

Pasiūlyme siūloma nuosaikiomis kraštovaizdžio kūrimo priemonėmis apjungti muziejinės kalvos ansamblio pastatus ir teritoriją į bendrą visumą ir pozicionuoti jį kaip viešąją erdvę tarp gamtos ir miesto. Tuo tarpu, naujojo A. Baranausko klėtelės gaubto pagrindinis tikslas yra eksponuoti klėtelę ir sukurti palankius lankytojų judėjimo ryšius bendroje muziejinės kalvos lankymo patirtyje, kuri prasideda nuo klėtelės gaubto. Šiuolaikiniam muziejui reikalingo dinamiško funkcionalumo kompleksui suteikia reljefe talpinamas apatinis pastato tūris.

Projektuojama antžeminė architektūra pasižymi nuosaikiu santykiu su A.Vienuolio namu ir aplinkiniu architektūriniu charakteriu. Tai yra objektas kuris nesistengia stebinti ar šokiruoti, pagrindinis jo tikslas yra eksponuoti A. Baranausko klėtelę ir sukurti palankius lankytojų judėjimo ryšius bendroje muziejinės kalvos lankymo patirtyje. Išskirtinis sodybos reljefas ir racionali funkcinė programa susitinka pastato apatinėje platformoje. Jos tikslas, nustatyti lengvai prieinamą muziejaus lankymo maršrutą ir aprūpinti kompleksą sklandžiai veikiančiomis funkcijomis.

Naujosios architektūros meninę kokybę stengiamasi išreikšti santykiais tarp kultūrinių ir gamtinių pavidalų, subtiliomis konstrukcinėmis, medžiaginėmis priemonėmis kurios pratęstų esamos sodybos komplekso savitumą. Visi sodyboje esami kultūros paveldo objektai saugomi ir eksponuojami - to tikslas harmonizuoti aplinką taip, kad išryškėtų ir atsiskleistų paveldo objektai. Istoriją taip pat mena neatsitiktinai pasirinktas projekto pavadinimas - cita, ciuta. Būdamas ypatingai geros nuotaikos, Antanas Vienuolis vaikščiodamas po beržais mėgo paniūniuoti tokius žodžius kaip pavyzdžiui: Cita ciuta, Cita, cis.

Aiškinamasis raštas      Vizualizacija

SODYBA

A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko memorialinis muziejus itin svarbi Anykščių miesto vieta, kurioje persipynusios literatūros, kultūros ir istorijos muziejinės vertybės. Naujai formuojamu ansambliu siūloma išbaigti bei pabrėžti muziejinės kalvos sodybos įvaizdį. Visi kompleksą sudarantys pastatai yra skirtingos architektūrinės išraiškos, taip pabrėžiant jų skirtingas funkcijas ir daugiasluoksnį, turtingą istoriją turintį, muziejaus charakterį. A. Baranausko klėtelės gaubtas projektuojamas lengvas ir skaidrus. Nors visų komplekse esančių pastatų stogai šlaitiniai - gaubtas projektuojamas kvadrato formos, plokščiu stogu, skaidriomis konstrukcijomis ir apželdintu stogu. Taip siekiama, kad gaubtas būtų kuo neutralesnis ir tarsi nematomas. Tokia architektūrinė išraiška paryškina ir atveria pačią klėtelę, kad būtent ji, o ne gaubtas taptų viso ansamblio dalimi. Priešingai A. Baranausko klėtelės gaubtui, kuris visas stiklinis ir skaidrus, naujam muziejaus pastatui naudojamos apdailos medžiagos- natūralaus medžio dailylentės, derančios prie A. Vienuolio- Žukausko medinio namo.

Kurdami vidaus erdves, siekėme, kad A. Baranausko klėtelė būtų įprasminta, kaip pagrindinis ansamblio akcentas, turintis išskirtinę vietą ir svarbą ne tik išorės, bet ir vidaus erdvėse. Tam, kad būtų sukurtas jautrus santykis su visa sodyba, A. Baranausko klėtelės gaubtas siūlomas minimalių proporcijų, jame numatoma tik paties objekto apžvalga, ekspozicijos erdvę perkeliant į rūsį, tačiau paliekant vizualinį ryšį su klėtele. Esant ekspozicijų erdvėje, klėtelė matoma tarsi pakelta ant pjedestalo ir suvokiama kaip dar vienas, pats svarbiausias, eksponatas. Klėtelės pastato minimalistinis dizainas ir skaidrumas taip pat suteikia galimybę lankytojams pamatyti ir patirti muziejaus ekspoziciją ne tik iš pastato vidaus, bet ir iš išorės.

Judėjimas muziejaus patalpose – aiškus ir intuityvus, o lankytojų judėjimo schemoje klėtelė išskirta, kaip viso muziejaus pažinimo ekspozicijos kulminacija. Naujai projektuojamo pastato pirmame aukšte numatoma įėjimo holo erdvė ir kavinė, iš kurios atsiveria vaizdas ne tik į rūsyje įrengtas patalpas, bet taip pat ir į visą kompleksą, lauko terasą, bei miesto panoraminius vaizdus.

Aiškinamasis raštas      Vizualizacija