ĮTEIKTA 12-OJI ANTANO BARANAUSKO LITERATŪRINĖ PREMIJA

   Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų centre gruodžio 9 d. įteikta 2023 m. Antano Baranausko literatūrinė premija. Tai jau 12-oji premija ir ji skirta humanitarinių mokslų daktarui, kalbininkui, pedagogui, profesoriui Skirmantui Valentui  už knygą „Baranauskas, Antanas. Anykščių šilelis = Anykszczũ sziłĕlys“, už pastarųjų trejų metų naujai atskleistus Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ semantikos atradimus, jų akademinę sklaidą ir poemos filologinį vokalinį įgarsinimą.

   Šventinę popietę pradėjo Anykščių kvartetas, padovanojęs klausytojams tris nuostabaus skambesio kūrinius.  A. Baranausko literatūrinės premijos vertinimo komisijos pirmininkė Dangira Nefienė priminė visus esamus nuo 2010 m. A. Baranausko literatūrinės premijos laureatus ir kartu su Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto direktore prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė ir Skirmanto Valento knygos sudarytoju, instituto leidybos centro vadovu Gyčiu Vaškeliu vedė tolesnį vakarą.

   Skirmantą Valentą pristatė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė ir Gytis Vaškelis, patikindami, kad laureatas garbingas, visą gyvenimą A. Baranauskui dirbęs.  Pasak A. Martišiūtės-Linartienės, „A. Baranausko premija mums leidžia aktualizuoti ir Anykščius, ir A. Baranauską, ir labai platų kultūros lauką.“

   Premiją laureatui įteikė Anykščių rajono savivaldybės mero Kęstučio Tubio patarėjas Laimas Fergizas bei Kultūros, turizmo ir komunikacijos skyriaus vedėja Kristina Jakubauskaitė-Veršelienė. S. Valentą LR Seimo nario Tomo Tomilino vardu sveikino jo patarėja Regina Patalauskienė, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas,  rašytojas, taip pat šios premijos 2011 m. laureatas Rimantas Vanagas.

   Tardamas padėkos žodį prof. S. Valentas dalinosi ne viena asmenine istorija: „Prieš kelias dienas pagalvojau, koks kelias mane atvedė pas Baranauską? Vaikystėje turėjau du kaimynus: vienas buvo Lionginas Šepka, o kitas Lionginas Baranauskas – nepaprasto iškalbingumo žmogus. Tuo mažu rugių takeliu pas jį atbėgdavau, jis buvo nuostabus pasakotojas. Jei kalbėčiau apie ryšius su Anykščiais, tai jie yra absoliučiai per A. Baranauską ir jo aplinką“. Renginio dalyviai išgirdo istorijų apie S. Valento anūkus Jokūbą bei Eleną, kurie nors ir negyvena Lietuvoje, tačiau „Anykščių šilelį“ moka deklamuoti originalo tarme bei labai mėgsta tai kartu su seneliu būdami daryti, apie atrastą užkoduotą Karolinos Praniauskaitės vardą (nuo 1885 m. ji bičiuliavosi su A. Baranausku) ir iškilusį klausimą „ar moralu atskleisti paslaptį, kurios gal ir pats autorius nenujautė. Todėl šią vasarą nuvažiavau į Seinus ir Švč. Mergelės Marijos bazilikoje prie Vyskupo kapo atsiprašiau už įžūlumą“,– teigė laureatas. Bei, kad atšventęs 70-metį daugiau A. Baranausko nebeskaitys, išskyrus 3 atvejus: kai iš naujo išleidžiama knyga apie A. Baranauską ir pristatoma tokiose mugėse kaip Litexpo knygų mugė, Anykščiuose – kuriuose skaitys visur ir visada, kur tik bus prašomas, bei savo gimtajame kaime.

   Antroje renginio dalyje laureatas renginio dalyvius nustebino tarmišku „Anykščių šilelio“ skaitymu, paaiškindamas, kodėl žodį „aš“ taria kaip „oš“: „ką mes turim? Mes turim raides. Mes nežinom, kas už raidžių slypi, nežinom, kodėl Baranauskas rašo „oš“, o ne „aš“. Niekur tokio pavyzdžio nėra. Yra dėsnis, „a“ ir „o“ nepavirsta vienskiemeniuose žodžiuose. Ar aš turiu teisę atstatyti „a“? Ne. Jeigu poetas taip nutarė, tai taip ir turi būt“.

   A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko muziejaus darbuotojai į renginį atvežė Skirmanto Valento knygų „Net jeigu ir Angelas... Klemensas Kairys: poezijos ir remties tekstai“, tad kiekvienas dalyvis galėjo namo parsinešti knygą su autoriaus parašu.

Nuotraukos

Anykščių r. savivaldybės informacija