Anykščių rajonas yra vienas didžiausių Lietuvoje.
Plotas 1765 km2, apie 30 tūkstančiai gyventojų, iš jų 96 proc. lietuvių, 3 proc. rusų, 0,5 proc. lenkų.
Rajono administracinis centras - Anykščiai, 52 km nuo Utenos.Rajono vakarų dalis yra Nevėžio žemumos pakraštyje. Didžioji rajono dalis išsidėsčiusi Vakarų Aukštaičių plynaukštėje, pietryčiuose pereinančioje į Aukštaičių aukštumą. Čia yra aukščiausia – 194 m. rajono vieta. Per rajoną teka Šventoji su savo intakais. 76 ežerai, tarp jų 968 ha Rubikių (senasis pavadinimas Anykščio), 200 ha Suosos, 192 ha Viešinto, 6 tvenkiniai. Miškingumas 29,8 proc., daugiausia pušynai, yra eglynų ir mišrių miškų. Didžiausi - Šimonių giria, Ramaldavos ir Troškūnų miškai.
Pramonė - statybinių medžiagų, suvirinimo elektrodų, vyno gamybos - sutelkta Anykščiuose.
Per 250 kultūros paminklų. 2007m. vasarą Anykščiams suteiktas kurortinės teritorijos statusas.
Rytų Lietuvoje istoriškai susiklosčiusi geografinė ir etnogeninė sritis – Aukštaitija - minima rašytiniuose šaltiniuose nuo XIV a. pradžios. Vakarinėje srities dalyje, pagal geografinį rajonavimą - Vakarų aukštaičių plynaukštėje, kur aukštumos dar nesibaigė, o lyguma dar neprasidėjo, - yra Aukštaičių kraštas. Jo žemių kontūras - į pietus siaurėjantis trikampis - kiek primena Respublikos siluetą. Priešpriešiniai pakraščiai nutolę vienas nuo kito 40-50 km. Aukščiausios krašte Storių kalvos iškyla virš jūros lygio iki 194 m, o Šventoji į pietus nuo Kavarsko įsigraužusi tiek, kad nuo jūros lygio tėra apie 60 m. Rajone aptikti ir naudojami kvarcinio smėlio klodai.
Anykščių kraštą Šventoji dalija į kairiakrantę kalvotąją ir dešiniakrantę banguotąją, vietom lyguminę dalį. Kalvotoje dalyje vyrauja moreniniai priesmėliai, dažnai su rieduliais. Banguotoje dalyje dirvožemis vientisos struktūros, tačiau nenuotakus, linkęs užmirkti.
Rajono teritorijos - 1764,9 km2 - didžiąją dalį sudaro žemės ūkio naudmenos - 56,8 proc. Tik lyguminiai Lietuvos regionai - Vidurio Lietuva, Suvalkija naudmenų dalies dydžiu pralenkia Anykščių kraštą.